Viktor Pelevin - Skaičiai (2005)

Viktor Pelevin - Skaičiai (2005)
Autorius:
Kategorija:
Puslapiai:
Atsisiųsk:
Įvertink:
Pasidalink:
Nuoroda:
Registruokis, pasidalink ir siųskis nemokamai!
Vienas iš ryškiausių šiuolaikinių rusų rašytojų Viktoras Pelevinas (g.1962) didžiausią pripažinimą pelnė išleidęs pirmąjį savo romaną “Čepajevas ir Pustota” (1996), kuris po dvejų metų, 1998-aisiais, pasirodė ir lietuviškai. Nuo to laiko šio originalaus rašytojo kūrybos populiarumas tiek jo gimtojoje šalyje, tiek už jos ribų tiktai augo, bet Lietuvos leidyklų dėmesio daugiau nebesulaukė. Antra vertus, buvo tarpsnis (maždaug tarp 1998-ųjų ir 2003-iųjų), kai naujos rašytojo knygos spėjo pasigesti ir jo tėvynainiai, – buvo perleidžiami vien anksčiau parašyti Pelevino tekstai, – kol pagaliau 2003-iaisiais pasirodė visiškai naujas jo prozos rinkinys “Pereinamojo laikotarpio iš niekur į niekur dialektika”, sudarytas iš romano “Skaičiai”, apysakos “Makedoniška prancūzų minties kritika” ir penkių apsakymų.

Romane “Skaičiai” “naujasis rusas” Stepanas Michailovas nuo pat vaikystės įtiki “laimingų” ir “nelaimingų” skaičių magija ir šios nuostatos su šizofrenišku atkaklumu laikosi visą gyvenimą, kurio branda sutampa su vadinamąja “pirminio kapitalo kaupimo” Rusijoje epocha. Mažasis Stiopa, stichiškas pitagorietis, dar ankstyvoje vaikystėje ima garbinti skaičių 7, bet kai šis jam niekaip neatsako ir neparodo jokių atsidėkojimo ženklų, savo laiminguoju skaičiumi pasirenka 34 (trijų ir keturių suma yra septyni). Jis sukuria ištisą su šiuo skaičiumi susietų ritualų kompleksą, net aukštąją mokyklą studijoms pasirenka tą, kurią randa 34-ame žinyno puslapyje… Vėliau “laimingasis” skaičius padeda Stiopai sėkmingai plėtoti kompiuterių verslą, paskui valdyti nedidelį banką. Tačiau sklandžiai suktis asmeninio gyvenimo ir verslo ratams trukdo nuolat į juos besiveliantys “nelaimingieji” skaičiai, ypač veidrodinis Stiopą globojančio skaičiaus antipodas 43. Juolab kad pastarasis, giliu Stiopos įsitikinimu, atstovauja pagrindiniam jo konkurentui, panašaus “kišeninio” bankelio valdytojui Srakandajevui. Stiopa visas savo pastangas sutelkia kovai su juo ir per šią kovą prieina prie visiško savo finansinio ir dvasinio bankroto. Mat abu priešininkus veikiau “globoja” ne skaičiai, o mafijos struktūros, kuriose pirmuoju smuiku griežia buvusio KGB, o dabar FSB (liet. FST – federalinės saugumo tarnybos) karininkai. Pasitelkęs postmodernią stilistiką, autorius groteskiškai atskleidžia mūsų dienų Rusijos socialinius pokyčius lydinčią žiaurią kovą už būvį, karjerizmą, moralinį nuosmukį, seksualinius kompleksus ir iškrypimus.

Pagrindinis apysakos “Makedoniška prancūzų minties kritika” herojus irgi turi savo maniją: jis rimtai įtikėjęs, kad finansiniuose srautuose, o pirmiausia iš Rusijos į Vakarų šalis išvežtame kapitale, yra įsikūnijusios mirusių žmonių sielos, todėl su maniakams būdingu užsidegimu pradeda įgyvendinti savo beprotišką teoriją, kaip atstatyti dvasinę pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų… Šioje apysakoje nesunku įžvelgti postmodernią N. Gogolio “Mirusių sielų” idėjos transformaciją, įtaigiai pritaikytą prie šiuolaikinio pasaulio ekonomikos aktualijų.

Tiek didesniuose, tiek ir mažesniuose Pelevino naujojo prozos rinkinio kūriniuose Vakarų pasaulio prakticizmas, o ypač “laukinio” Rusijos kapitalizmo atmosfera, tarsi vertinama rytietiškos pasaulėjautos požiūriu – nuo sarkastiškai komiško “Skaičiuose” iki subtiliai filosofinio dviejuose paskutiniuose knygos apsakymuose “Apie paieškas vėjo” ir “Svečias Bono šventėje”.
Panašios knygos:
Komentuoti
Registracija