Aurelija Ragauskaitė - Režisierės užrašai (2000)

Aurelija Ragauskaitė - Režisierės užrašai (2000)
Autorius:
Kategorija:
Puslapiai:
Atsisiųsk:
Įvertink:
Pasidalink:
Nuoroda:
Registruokis, pasidalink ir siųskis nemokamai!
Režisierė - Aurelija Ragauskaitė - debiutavo 1962 m. Septintasis dešimtmetis formavo moters kaip lyderės įvaizdį. Dalia Marcinkevičienė knygoje „Prijaukintos kasdienybės, 1945-1970 metai", remdamasi gausiais tyrimais, teigia, kad „per vadinamąjį politinį atlydį chruščioviniais metais moterys ir šeima patyrė didžiausią propagandinį spaudimą. Nors po 1953-iųjų sovietiniai piliečiai turėjo daugiau asmeninės laisvės, propaganda buvo nukreipta į privataus gyvenimo disciplinavimą, racionalizaciją ir kontrolę. Chruščiovinė ideologija agresyviai skatino moteris sekti jos sukonstruotu išsilavinusios, visuomeniškai aktyvios, „išlaisvintos moters" idealu"6. Ragauskaitė buvo tos išsilavinusios ir visuomeniškai aktyvios kartos atstovė lietuvių režisūroje. Septintasis dešimtmetis reiškė pasitikėjimą tokia nauja moterimi: 1960 m. Lietuvos komunistų partijos veikėja Leokadija Diržinskaitė buvo išrinkta LSSR Ministrų tarybos pirmininko pavaduotoja, SSRS kultūros ministre tapo Jekaterina Furceva (iki 1974 m.), o Valentina Tereškova - pirmąja moterimi kosmonaute (1963 m.). Tad šį laikotarpį galima vadinti sovietinės moters kaip vadovės emancipacijos dešimtmečiu. Ragauskaitė tapo pirmąja moterimi teatro vadove: 1965-1968 m. ji buvo Vilniaus jaunimo teatro, 1969-1971 m. - Vilniaus „Lėlės", 1974-1979 m. - Šiaulių dramos, 1979-1982 m. - vėl Vilniaus „Lėlės" teatro vyriausioji režisierė. Suteikta teisė ir pareiga atstovauti „išlaisvintos" vadovės tipui suvaržė režisierės kūrybinę laisvę. Paradoksas, tačiau teatro vadovės įvaizdis, dideli reikalavimai sau - septintuoju dešimtmečiu sukonstruota tuometinės modernios moters tapatybė - trukdė Ragauskaitės režisūrinei raiškai, atrodo, ją kaustė baimė, ar pavyks deramai pasirodyti kūrybos erdvėje. Kaip režisierė, o ne teatro vadovė, Ragauskaitė debiutavo tyliai, pasirinkusi spektaklį vaikams. Tikroji kūrybos jėga atsiskleidė, kai 1974 m. Šiaulių dramos teatre ji pastatė Vinco Mykolaičio-Putino „Valdovą". Tai buvo jos kaip menininkės skrydis. Teatro istorikės Gražinos Mareckaitės teigimu, po „Valdovo" sekę spektakliai „Kaip žydėjimas vyšnios" (1974), „Pajūrio kurortas" (1975), „Iš chaoso" (1976) „Prisikėlimas" (1977), „Vasarotojai" (1978) pakylėjo Šiaulių dramos teatrą - „suskambo ligi tol svetimi jam tragedijos tonai, atsirado globalus mąstymas, blyško ir nyko provincialumo štampai"7. Būtent spektakliai, pastatyti Šiaulių dramos teatre, suteikė režisierės analitikės statusą, tapusį skiriamuoju jos ženklu.
Panašios knygos:
Komentuoti
Registracija